08/09/2026
Kur baigiasi žinios, ten dažnai prasideda jėga
Pasaulyje, kuriame ir taip netrūksta skausmo, neteisybės, prievartos ir nepastovumo, žirgai man visada buvo ta vieta, kurioje atrandu pusiausvyrą. Jie išmokė mane džiaugtis labai paprastais dalykais, būti akimirkoje, daugiau stebėti, mažiau skubėti su išvadomis, bandyti suprasti kitą gyvą būtybę ir, turbūt, pačiai tapti geresniu žmogumi.
Niekada nemačiau žirge tik priemonės joti ar siekti sportinio rezultato. Dar per pirmąsias savo jojimo pamokas supratau, kad man neužtenka išmokti, kaip žirgą pasukti į dešinę, kaip pakelti į risčią ar kaip atlikti vieną ar kitą pratimą, nes man buvo įdomu visai kas kita – kodėl jis taip reaguoja, ką tuo metu jaučia, ką supranta iš mano veiksmų ir kaip galiu su juo susikalbėti geriau.
Kartais pagalvoju, kiek daug mes iš žirgo apskritai tikimės.
Mes pasirenkame, kur jis gyvens, su kuo gyvens, kada ės, kada dirbs, kada keliaus, kartais atskiriame nuo žirgų, prie kurių jis buvo prisirišęs, vežame į naujas vietas, sėdame jam ant nugaros, prašome atlikti dalykus, kurių gamtoje jis pats tikrai nesugalvotų daryti, ir dar tikimės, kad visa tai priims ramiai ir bendradarbiaus.
Ir dažniausiai žirgai kažkokiu neįtikėtinu būdu prie mūsų gyvenimo prisitaiko.
Gal todėl kuo ilgiau esu su žirgais, tuo mažiau mane domina klausimas, kaip priversti žirgą padaryti tai, ko noriu, ir tuo labiau domina – kaip jam tai paaiškinti taip, kad nereikėtų prievartos.
Aš pati nepasirinkau sportinio kelio, nors tai visiškai nereiškia, kad esu prieš sportą. Tiesiog supratau, kad mano kelias yra kitoks – man įdomus žirgas kaip partneris, jo kūnas, jo reakcijos, jo emocijos ir tas labai subtilus pokalbis, kuris vyksta tarp dviejų skirtingų būtybių.
Ir kuo ilgiau tuo keliu einu, tuo aiškiau suprantu, kad šitas kelias nėra lengvesnis.
Nes kai nenori problemos išspręsti tiesiog stipresne ranka, griežtesne priemone ar didesniu spaudimu, tenka ieškoti atsakymo savyje ir savo žiniose. Kodėl žirgas nesupranta? Kodėl priešinasi? Ar jam fiziškai sunku? Ar mano signalas neaiškus? Ar aš apskritai prašau to, kam jo kūnas šiuo metu pasiruošęs?
Ir kartais atsakymas būna labai paprastas:
ne žirgas nemoka. Aš dar nemoku jam paaiškinti.
Gal todėl man labai artima mintis, kad raitelis iš esmės mokosi visą gyvenimą, nes tą dieną, kai nusprendžiame, kad jau viską žinome, mūsų galimybės pradeda labai greitai siaurėti.
O ten, kur baigiasi žinios, labai lengvai prasideda jėga.
„Neklauso.“
„Tyčia daro.“
„Reikia parodyti, kas čia vadovauja.“
Kartais už tokių sakinių slypi ne blogas žmogus ir net ne blogas treneris. Kartais tiesiog žmogus nebežino, ką dar pabandyti.
Todėl pati jau seniai neapsiriboju tuo, kas yra šalia manęs. Šiandien turime neįtikėtiną privilegiją – galime mokytis iš puikių specialistų, gyvenančių už šimtų ar tūkstančių kilometrų, analizuoti savo jojimo vaizdo įrašus, konsultuotis nuotoliniu būdu ir pasiekti žinias, kurių anksčiau būtų tekę važiuoti ieškoti į kitą šalį.
Į tai investuoju ir savo laiką, ir pinigus, nes kuo daugiau išmokstu, tuo dažniau suprantu, kiek dar daug nežinau.
Ir būtent todėl pati konsultuoju raitelius nuotoliniu būdu. Įdomiausia, kad šia galimybe dažniau naudojasi žmonės iš kitų šalių nei Lietuvos, nors kartais tereikia atsiųsti video, kartu jį pažiūrėti ir iš šalies pamatyti vieną mažą detalę, kurios pats, mėnesiais sukdamasis toje pačioje problemoje, jau nebematai.
Gal mes vis dar šiek tiek nepasitikime nuotoliniu mokymusi. Gal atrodo, kad treneris būtinai turi stovėti maniežo viduryje. O gal tiesiog nedrąsu parodyti kitam žmogui tai, kas mums nesiseka.
Todėl šį kartą noriu paklausti būtent raitelių:
kai su žirgu ilgą laiką nesiseka išspręsti tos pačios problemos, ką darote jūs – bandote dar atkakliau tą patį, ieškote kito trenerio, kito metodo, mokotės savarankiškai, o gal paprašote, kad kažkas tiesiog pažiūrėtų į jus iš šalies?
Todėl jeigu turi problemą, kurios niekaip nepavyksta išspręsti, jeigu nori, kad iš šalies įvertinčiau tavo jojimą, darbą su žirgu ar konkrečią situaciją, parašyk man. Atsiųsi man video, aš jį išanalizuosiu, o nuotolinės konsultacijos metu kartu pažiūrėsime, kas vyksta, kur gali slypėti problema ir ką galėtumėte pabandyti pakeisti.
Kartais tam, kad pajudėtume iš vietos, mums reikia ne dar šimtą kartų pakartoti tą patį.
Kartais tiesiog reikia kitų akių, kurios pamatytų tai, ko mes patys jau nebematome.
