30/05/2026
Po savo postais vis pastebiu tendenciją ir žmones komentuojant Lietuvos situaciją švietime - blogėjančią vaikų elgseną, ribų nebuvimą, augantį smurtą prieš mokytojus ir bendrą emocinį nuovargį sistemoje... Ir labai dažnai komentaruose matau romantizuotą požiūrį į Suomijos švietimo sistemą🫠🇫🇮 Esą ten viskas „sutvarkyta“, vaikai ramesni, mokytojai gerbiami, o sistema geriau pasiruošusi šiuolaikiniams iššūkiams.
Tai žinokit, pas mus ne ką geriau...šios problemos jau tampa globalios!🌍
Kaip tik neseniai buvo publikuotas straipsnis, kuriame Espoo miesto pagrindinio ugdymo vadovas Juha Nurmi atvirai pripažino, jog smurtas prieš mokytojus mokyklose auga!⬆️ 2024 metais vien Espoo miesto mokyklose buvo užregistruota apie 1900 smurto atvejų. Kalbama ne apie šiaip ten nesutarimus ar apsižodžiavimus... Kalbama apie mušimą, spardymą, kandžiojimą, smaugimą, daiktų mėtymą, grasinimus, fizinius išpuolius prieš mokytojus bei kitus mokinius. Kai kuriose mokyklose jau buvo kviečiama policija, o bent vienoje Šiaurės Espoo mokykloje buvo pasamdytas apsaugos darbuotojas...
Ir kas įdomiausia - apie tai jau kalba ne tik pavargę mokytojai anoniminėse grupėse, bet ir oficialūs švietimo vadovai, tyrėjai bei universitetai. Besidomėdama šia tema, perskaičiau ir vieną labai įdomų Suomijos mokslinį tyrimą apie saugumą mokyklose. Tyrime buvo analizuoti 324 oficialūs saugumo pranešimai iš 13 Suomijos mokyklų. Rezultatai, tiesą sakant, gana šokiruojantys. Didžioji dalis incidentų buvo susiję būtent su fiziniu smurtu prieš darbuotojus ir kitus mokinius: mušimu, spardymu, kandžiojimu, spjaudymu, daiktų mėtymu, grasinimais ir net savęs žalojimu. Mokslininkai teigia, jog mokytojai ir mokyklų darbuotojai šiandien reguliariai susiduria su fizinio ir psichologinio nesaugumo situacijomis darbo metu (Leino ir Lindfors, 2024).
Dar įdomiau tai, jog tyrimo autoriai labai aiškiai pabrėžia, jog problema nėra kažkokie "nepaklusnūs" vaikai (kaip liaudis sako)... Problema yra sistema, kuri dažnai nebeturi pakankamai resursų laiku reaguoti į augančius emocinius, neurologinius ir elgesio sunkumus. Tyrime taip pat akcentuojama, jog dauguma saugumo incidentų mokyklose buvo tyčiniai, o didžiausia jų dalis buvo nukreipta būtent į mokytojus ir kitus darbuotojus... Tam pritaria ir Juha Nurmi, kuris teigia, jog didžiąją dalį smurto situacijų sukelia mokiniai, kuriems reikalinga intensyvi specialioji pagalba👨👧👩👦
Vienok, čia labai svarbu suprasti vieną dalyką - niekas nekalba apie „blogus vaikus“ ar kažkokį etikečių klijavimą! Kalbama apie vaikus, kuriems reikalinga ypatingai profesionali pagalba, struktūra, specialistų komanda ir aplinka, gebanti atliepti jų poreikius. Ir būtent dėl to Suomijoje šiandien vis garsiau kvestionuojama, ar nebuvo paskubėta masiškai integruoti visus specialiųjų poreikių turinčius vaikus į bendrojo ugdymo klases, kartais iki galo neįvertinant realių pasekmių nei mokytojams, nei aplinkiniams vaikams, nei patiems specialiųjų poreikių vaikams... Mano nuomone, pati įtraukties idėja nėra bloga. Priešingai! Jos vertybinis pagrindas yra labai žmogiškas❤️ Bet problema prasideda tada, kai įtrauktis tampa daugiau gražia politine idėja nei realiais resursais paremta sistema! Kai klasėje vienas mokytojas vienu metu dirba su 25 vaikais, iš kurių keli turi itin sudėtingų emocinių, neurologinių ar elgesio reguliacijos sunkumų, vien gerų norų, empatijos ir pedagogo motyvacijos tiesiog nebeužtenka. Tokiose situacijose labai greitai pradeda matytis realūs sistemos pajėgumai, specialistų trūkumas ir ribos, kiek vienas žmogus gali atlaikyti be papildomos profesionalios pagalbos.
Šiandien mokytojas dažnai vienu metu tampa pedagogu, konfliktų mediatoriumi, emocijų reguliavimo specialistu, krizių valdytoju, socialiniu darbuotoju ir dokumentacijos administratoriumi. Iš jo tikimasi, kad jis apsaugos visus, išliks ramus, profesionaliai sureaguos ir dar emociškai „atlaikys“, nes juk „dirba tik iki pietų“ 🙃🫣
Bet žmonės nėra robotai ir net geriausias mokytojas pasaulyje negali vien savo nervų sistema kompensuoti specialistų trūkumo, perpildytų klasių ir sistemos spragų.
Šiandien Suomijoje vis garsiau vėl kalbama apie mažesnių grupių poreikį, specialiųjų klasių grąžinimą tam tikrais atvejais, greitesnius pagalbos mechanizmus ir realesnį įtraukties modelio vertinimą praktikoje. Kitaip tariant... net suomiai pradeda garsiai svarstyti, ar kai kuriose vietose nebuvo truputį paskubėta ir ar buvo tinkamai atlikti visi namų darbai... Atrodo, jog po truputį pradedam suprasti, jog įtrauktis be resursų išties neveikia, o ir pats įtraukus modelis nevisada tinka visiems. Kitiems geriausia įtrauktis ir jų poreikių patenkinkmas yra būtent mažos, tylios klasės... ir liūdniausia, jog mes taip aklai bandom pasiekti tos įtraukties, jog net nebematom, kaip kenčia iš esmės visi...nuo vaikų, kuriems reikalinga pagalba iki kitų vaikų ar jų mokytojų...
