14/06/2026
KAIP TU GALI TAIP SAKYTI?! - išpučia akis žmonės išgirdę, kad džiaugiuosi pamačiusi, kad žmonės ieško naujų namų savo šuniui 😱Kartais net savo klientams pasiūlau apsvarstyti tokį variantą ir padedu rasti naują šeimą.
Va je zau... Kokia baisi dresuotoja...🤯 Taip, taip, labai baisi. Bet žinote, kas yra baisiau? Nesuteikti šuniui šanso gyventi svajonių gyvenimą su kitu žmogumi, nes:
🔵 „Jėzau, tik neatiduokit, jam gi širdelė plyš, kad išdavėt“.
Aš jau keletą metų esu „batsiuvys be batų“ – neturiu savo šuns, bet namai visada pilni šunų, nes priimu juos pas save, kai šeimininkai išvyksta atostogų. Keliems iš jų „suplyšo širdelė“ staiga atsidūrus su svetima teta, svetimuose namuose? Nei vienam🙃
Kartais būna, kad koks naujokėlis pusdienį nedrąsiai jaučiasi, stebi viską iš toliau, bet po pirmo pasivaikščiojimo miške, gavęs kalną skanukų, pamatęs, kad čia saugu ir linksma, jau būna draugutis visam gyvenimui. Atvažiavus antrą ar trečią kartą jau nebereikia įkalbinėti eiti kartu – dažnai net neatsisukdami pasižiūrėt į šeimininkus jau lekia link mano mašinos, kuri veža į fainas vietas arba link namų, kur galimai bus smagių kambariokų.
Tai nereiškia, kad šunys nemyli savo šeimininkų ir vos tik atvažiavę juos pamiršta. Ar kad nebenori po atostogų važiuoti namo. Tikrai ne – dažniausiai pas mane atvažiuoja šunys, kurie turi puikius santykius su savo žmonėmis, bet teisingai viską darant nėra sunku ženkliai sumažinti jų jaudulį dėl nežinomybės pirmo palikimo metu (o vėliau jo ir visai nelieka). Dėl ko atidavimas iš namų į kitus namus visada turėtų būti prioritetas ir dėl ko vertėtų paskirti tam šiek tiek laiko ir supažindinti šunį su nauju žmogumi, naujais namais, nauja aplinka, o ne tiesiog įduoti pavadėlį ir tiek.
Taip, apie šuns ištikimybę yra begalė mitų, knygų, filmų, bet būkim sąžiningi – 90 procentų žmonių ieškančių naujų namų savo šuniui, nei iš tolo neturi tokių santykių su juo, kad bent užuomazgos tos ištikimybės, prisirišimo ir meilės būtų. Kartais vienintelis prisirišimas iš šuns pusės būną Stokholmo sindromas (nežinau, ar galima šį terminą taikyti, kalbant apie šunis, bet ne esmė)...
Tai kodėl tas šuo turėtų ir toliau gyventi matydamas tik savo būdą, voljerą, „didelį kiemą“ ar tą patį pusvalandžio „garbės ratą“ su vos 2 metrų ilgio pavadėliu daugiabučių rajone, kai su kitu šeimininku galėtų kartu keliauti, užsiimti sportu, lankytis kavinėse, vaikščioti miške, prie jūros, mokytis triukų ar kitų įdomių dalykų?
🔵„O tai ir savo vaiką atiduotumėt?“
Laimei, šuo ne vaikas. Atiduotas į kitus namus jis nesėdės po tiltu su draugais vartodamas narkotikus ir kontempliuodamas apie tai, kodėl šeimininkai, jo atsisakė. Šunys gyvena čia ir dabar. Taip, lygiai taip pat kaip ir mes, jie gali liūdėti, bijoti, gedėti, bet patenkinus visus jų poreikius šios emocijos neužsilaiko.
Nemanau, kad teisinga nesuteikti šuniui šanso į geresnį gyvenimą, tik todėl, kad norime jį apsaugoti nuo trumpalaikio streso dėl šeimininko ir namų pasikeitimo. Žinoma, kiek streso šuo patirs ir kaip greitai po to atsigaus, labai priklauso nuo to ar jis bus atiduotas tiesiai į kitus namus, ar pateks į prieglaudą.
Prie jūros paskui kirą bėgantis šuo nebraukia ašaros dėl to, kad vos prieš savaitę buvo išvežtas iš „gimtųjų namų“, išduotas ir atiduotas kitiems dvikojams. Jeigu jie faini, skaniai šeria, žino, kur ir kaip pakasyti, vedasi kartu į vietas su daugybę įdomių kvapų, su jais saugu ir linksma – šuo laimingas.
Patekimas į prieglaudą (net pačią fainiausią, kur šunys vedžiojami ir miške, ir mieste, dresuojami, sprendžiamos jų elgesio problemos, mokomi triukų ir kt.) jau kita situacija. Bet kokiam gyvūnui patekimas į prieglaudą sukels didelį stresą. Pirmiausia dėl to, kad ten jie nebeturi savo žmogaus, kuris užtikrintų saugumo jausmą. Kokie faini bebūtų prieglaudos darbuotojai, jie negali būti su kiekvienu tiek, kiek jam reikia ir tuo labiau, neliks miegoti kartu.
Kokybiško miego trūkumas prieglaudoje labai prisideda prie streso. O jo trūksta ne tik todėl, kad baisu be šalia esančio žmogaus, bet dar žiūrėk ir „kaimynas“ tai vienas, tai kitas vis paloja ar kaukia. Taip pat prieglaudose sunku išlaikyti ir rutiną, kuri padėtų šuniui nuspėti, kas ir kada bus ir sumažintų nežinomybės jausmą, o su juo ir baimę. Ir dar daug kitų niuansų, dėl ko tuo labiau neturėtumėm smerkti žmonių, kurie ieško namų savo šuniui – bijodami viešo smerkimo jie nedės skelbimo į internetą ir neatiduos „iš namų į namus“. Jie tiesiog nuveš šunį į prieglaudą ir niekam apie tai nepasakos...
🔵„Pasiimdami prisiėmėt atsakomybę visam gyvenimui“
Iš dalies taip – prisiimdami į savo namus gyvybę, esate už ją atsakingi. Beeeet... Pasirūpinti tuo, kad šuo gyventų jo poreikius atitinkantį gyvenimą taip pat yra atsakomybė. Kartais mums visiems nutinka gyvenimas ir net labai norėdami nebegalime pasirūpinti net savimi, ką jau kalbėti apie šunį... Žmonės komentarus Facebook‘e po dovanojimo skelbimais dažnai rašo greičiau, nei jų pirštai spėja spaudyti raides (bent taip spėju iš gramatinių klaidų skaičiaus), tai turbūt nei sekundei neprisėda pagalvoti, kad rimtų priežasčių atidavimui gali būti tūkstantis... Svarbu pirmam pasmerkti... ☑️
"Oi, labai užjaučiu, kad taip sunkiai sergate, bet neatiduokite savo šuns, juk jam tiek tereikia – išvesite trumpam į lauką ir gulės kartu su jumis, padės sveikti“ - rašo kažkokia teta komentaruose po įrašu, kad moteris ieško namų savo mylimam šuniui, nes dėl stipriai sutrikusios sveikatos paskutinį pusmetį praleidžia tai kelias dienas ligoninėje, tai namuose, daugiausia lovoje, nes yra labai silpna.
Miela teta – šuniui (ypač aktyviam, jaunam šuniui) reikia ne tik meilės ir šeimininko lovos. Jam reikia fizinio ir protinio darbo, nes be jo ir pats gali susirgti (jeigu niekada nematėte šuns, kuris tikrąją tų žodžių prasme išėjo iš proto, nes vienintelis užsiėmimas gyvenime buvo gaudyti drugelius ir musytes kieme, arba stebėti priešgaisrinės signalizacijos ir judesių daviklio lempučių mirksėjimus namuose, arba gaudyti šviesos atspindžius ir šešėlius ir t.t., tai jums pasisekė).
Net jeigu nėra kažkokios rimtos mūsų akiai priežasties, man užtenka ir to, kad žmogus apsvarstė ir nusprendė, kad jo šuniui bus geriau kitur. Ir tikrai kiekvienas rašantis apsvarstė, nes nėra lengva parašyti tokį skelbimą. Reikia daug drąsos jį įdėti, žinant, kokią bus visuomenės reakciją. Ir tai tūkstantį kartų geriau, nei palikti pririštą šunį pakelėje, ar išmesti prie prieglaudos vartų, nes yra šansų, kad šuo iš vienų namų iškeliaus į kitus namus, taip patirdamas daug mažiau streso. Žinoma, yra rizika, kad tie nauji namai taip pat nebus tinkamiausi ir teks vėl ieškoti kitų, bet čia jau kita tema.
🔵„Suaugęs šuo nepripras prie naujų žmonių.“
Kartais žmonės dar prieš įsigydami šuniuką kreipiasi dėl konsultacijos, koks, iš kur ir kodėl jiems tiktų labiausiai. Dažnai jie tikisi, kad padėsiu išsirinkti kažkokios veislės šunį (ir tikrai dažnai padedu), bet visada sulaukia ir pasiūlymo pagalvoti apie jau suaugusį šunį iš prieglaudos, ar dovanojamą iš namų. „Bet mes norime užsiauginti nuo mažiuko, pagal save...“
Mhm... Sėkmės su tuo. Nustebtumėt, kiek dresuotojų visame pasaulyje net po keletą metų trukusių šuniuko paieškų gavo visai ne tai, ko norėjo ir net su visomis savo turimomis žiniomis nesugebėjo užsiauginti, ko norėjo, nes tiesiog ne taip viskas veikia.
Kai imate jau suaugusį šunį, daugiau mažiau matote iš karto su kuo reikės gyventi, su kuo reikės padirbėti, kas išsprendžiama, o su kuo tiesiog reikės susitaikyti ir tada nesunku suprasti ar tinkate vienas kitam. Net seni šunys greitai prisitaiko prie visiškai naujų sąlygų, jeigu tik jūs žinote, kaip jiems padėti. Nereikia bijoti suteikti šansą būti miestiečiu šuniui, kuris visą gyvenimą praleido prie būdos. Jis gali labai maloniai jus nustebinti savo galimybėmis adaptuotis. Ir mylės ne mažiau nei tas, kurį nuo kelių mėnesių auginote.
🔵„Niekas jo nemylės, kaip Jūs“
Yra žmonių, kurie atiduoda, nes nemyli. Atiduoda, nes jie taip netinka vienas kitam, kad gyvenimas kartu abiems yra kančia. Ne kartą teko dirbti su žmonėmis, kurie pasirinko auginti visiškai jų gyvenimo būdo ir temperamento neatitinkantį šunį – tokiu atveju man gaila ir tų žmonių ir šuns. Dažniausiai abi pusės puikios, bet tiesiog netinka vienas kitam. Ir čia, kaip neretai ir santykiuose su žmonėmis, mes stengiamės vienas kitą pakeisti, kai iš tikro reikia paleisti...
Ar tokiu atveju šuo labai stresavo išvažiavęs į kitus namus? Dėl ko jis turėtų stresuoti? Senuose namuose šuo jau seniai buvo nusprendęs, kad su savo šeimininkais niekada nesusikalbės ir vienas kito nesupras, tai net į vardą nulis reakcijos, ką jau kalbėti apie tai, kad pats iš namų bėgdavo vos tik pasitaiko proga...
🔵„Jeigu mylėtumėt, neatiduotumėt“
Yra žmonių, kurie atiduoda, nes labai myli. Kartais gyvenimas pasisuka taip, kad nebegalime užtikrinti savo mylimam šuniui geriausio gyvenimo. Net jeigu tiesiog užsitęsė periodas, kai turite daug dirbti, dažnai darbo reikalais keliauti, ne visada tinkamas variantas šuniui yra rasti žmogų, kuris užsiims jo išvedžiojimu, kai jūs negalite. Kad šuns gyvenimas būtų pilnavertis reikia ne tik duonos ir linksmybių.
Keletui suaugusių šunų esu radusi naujus namus ir žinote ką – visi laimingi: senieji šeimininkai, nes mato, kad šuniui ten daug geriau, naujieji šeimininkai, nes gavo nuostabų, jiems tinkantį šunį ir pats šuo, nes gyvena daug geriau, nei anksčiau, net jeigu anksčiau gyvenimas irgi nebuvo blogas.
Tai vienas sunkiausių sprendimų... Daug kas pasakytų, kad jeigu mylėtų, tai neatiduotų, bet mylėti taip labai, kad priimtum sprendimą sudaužyti savo širdį išsiskiriant tam, kad po trumpo liūdesio šuo gyventų svajonių gyvenimą, yra labai reta... Žmonės dažniau linkę galvoti apie tai, kaip jiems bus sunku be šuns, vengti savo sąžinės priekaištų dėl „išdavystės“, nei apie šuns poreikius. Iš čia ir visi smerkimai komentaruose ir gyvų pokalbių metu.
***
Šis mano įrašas jokiu būdu nėra skatinimas atiduoti savo šunį vos tik susidūrus su pirmais sunkumais. Jeigu imate apie tai mąstyti, nes turite problemų dėl savo šuns elgesio – padirbkite su dresuotoju, gyvūnų elgsenos specialistu, o dar geriau bent dviem ar net trimis skirtingais (ypač, jeigu su vienu nepasisekė problemos išspręsti. Kad nereikėtų „googlinti“ https://www.kinologija.lt/teisejai-dresuotojai/ ). Bent tiek esate skoloje savo šuniui, nes ne jis pasirinko su jumis gyventi. Ir jeigu tik kažkoks elgesys labai apkartino gyvenimą – greičiausiai jį galima pakeisti.
Jeigu vis tik turite rasti kitus namus, darykite viską, kas nuo jūsų priklauso, kad jis ir iškeliautų į kitus namus, o ne į prieglaudą. Ir paskirkite laiko atidavimui, kad šuo patirtų kuo mažiau streso. Taip pat, neslėpkite nuo naujų šeimininkų jokių elgesio problemų. Tai, kas trukdo ar sunkiai išsprendžiama jums, kitam gali būti smulkmena, bet jeigu kažką nuslėpsite ir naujiems šeimininkams tai pasirodys taip pat per didelis iššūkis, tai jūsų šuo ims keliauti iš namų į namus ar atsidurs prieglaudoje – abu atvejai stipriai traumuojantys.
O tiems, kurie mano, kad savo šuns niekada neatiduotų - gyvenimas yra visoks. Duokdie, kad jums niekada neprireiktų ieškoti naujų namų savo šuniui. Tiesą sakant norėčiau, kad niekam niekada nereikėtų ieškoti naujų namų, kad visi šunys gyventų „Best life ever“ su pirmaisiais šeimininkais, kad prieglaudų net nebūtų, nes nėra poreikio, beeet... Kol gyvename realiame pasaulyje, būtų gerai nepamiršti ir to, kad daugelyje „Dovanoju“ skelbimuose matomų šunų nauji namai gali būti geriausias tam šuniui nutikęs dalykas.
