VšĮ „Dogspotas“

15/08/2026

Esam šiek tiek dingę, bet čia, turbūt, visiška DogSpoto klasika – ne todėl, kad nieko nevyksta, o todėl, kad vyksta tiek, jog kartais nebelieka nei laiko, nei jėgų apie tai dar ir papasakoti.

Kita mūsų klasika – labai retai pasitaikanti galimybė pailsėti. Kai pensione gyvena apie 40 šunų, o kasdienė jų priežiūra gula ant dviejų žmonių pečių, tiesiog imti ir turėti laisvą vakarą nelabai išeina. Mes su šunimis gyvename 24/7, todėl nėra to momento, kai uždarai prieglaudos duris ir grįžti namo. Namai ir darbas jau seniai yra vienas ir tas pats.

Mūsų kasdienybė šiek tiek primena Švilpiko dieną. Kiekvieną rytą atsikeli ir iš naujo prasideda maitinimai, vaistai, higienos procedūros, skalbimai, valymai, šūdai, myžalai ir visi kiti gyvenimo su keturiasdešimčia šunų, kurių dauguma senjorai ir invalidukai, malonumai. 🙂 Tarp viso to dar reikia pastebėti, kas šiandien prasčiau valgo, kas kažkaip ne taip kvėpuoja, kam pilvą susuko, kam nuotaika pasikeitė ir kuris tiesiog atrodo „kažkoks ne toks“.

Ir nelabai svarbu, kaip tą dieną jautiesi pats. Sirgti mes irgi nelabai mokam, tiksliau – nelabai galim, nes šunų priežiūra ir rutina dėl mūsų savijautos nesikeičia.

Todėl kartais, kai etatinių kelių auklių dėka pavyksta ištrūkti laisvam savaitgaliui, tai tas pabėgimas dažniausiai nėra jokia įspūdinga kelionė. Didžiausia prabanga tuo metu atrodo tiesiog išsimiegoti, ramiai pavalgyti, pažiūrėti televizorių, išsimaudyti. Tiesiog šiek tiek pasikrauti vidinę bateriją, kad vėl būtų iš ko gyventi kitą savaitę.

Vakar vakare kaip tik turėjome tokį retą šansą. Po visų instruktažų auklėms išvažiavome. Na, o pensiono gyventojai, panašu, nusprendė, kad pernelyg atsipalaiduoti mums vis tiek nereikėtų. 🥲

Netrukus gavome žinutę, kad Myla suviduriavo. Tada – kad bokserė Denys ne tik suviduriavo, bet ir vėmė. Po to – kad mūsų onko ligoniukė Baiba vėl sunkiau kvėpuoja, dūsta. O galiausiai prisidėjo ir Elvis, kuris šiandien pradėjo bloguoti tiek, kad šiuo metu jau yra atvežtas į naktinę kliniką.

Tai net ir išvažiavęs vis tiek lieki pensione. Telefonas rankoje, bandai išsiaiškinti, kas vyksta, vertini situaciją, tariesi, derini, kas ir kur važiuos, lauki žinių. Ir, žinoma, kažkur fone jau sukasi mintis apie dar vieną naktinės klinikos sąskaitą. O čia kalbam tik apie vieną iš maždaug keturiasdešimties mūsų gyventojų.

Tai jeigu kartais mūsų čia mažiau – mes niekur nedingom. Greičiausiai tiesiog gyvenam tą gyvenimą, apie kurį paskui nespėjam parašyti.

O šį vakarą kol kas tiesiog laukiam žinių apie Elvį ir tikimės, kad bent likusi pensiono chebra nuspręs naktį praleisti be papildomų siurprizų. Nes, nu, auklės tai irgi ne geležinės. 🥹

Ir galbūt todėl kartais čia būna tyliau. Ne todėl, kad DogSpote nieko nevyksta. Kartais mes tiesiog taip stipriai gyvenam DogSpotu, kad nebelieka laiko apie DogSpotą papasakoti.

„Dogspotas“
Paramos gavėjo kodas: 303167452
Bankas: „Swedbank“
Banko sąsk.: LT68 7300 0101 3720 8824
Paskirtis: ELVIUI

Gerus darbus turi galimybę daryti ir draugai
užsienyje 💌 Nuoroda pavedimams per PayPal:
https://www.paypal.com/cgi-bin/webscr?cmd=_s-xclick&hosted_button_id=HJ7AHXBG343L4

14/08/2026

❤️‍🩹KIEKVIENAS KILOMETRAS – DĖL NEPATOGIŲ ŠUNŲ, KURIE NUSIPELNO ANTROJO ŠANSO ❤️‍🩹

900+ kilometrų per 72 valandas dėl DogSpoto

Susipažinkite su Daire Curley. Airis, kuris šiuo metu gyvena Lietuvoje ir gali mūsų šalį vadinti antraisiais namais.

Tai žmogus, kuris, panašu, nemoka mylėti tyliai. Ir kalba jis ne tik žodžiais, bet ir darbais.

Kiekvienais metais Daire išsikelia vis kitą iššūkį ir tie iššūkiai nėra vien apie kilometrus, kūno ir valios išbandymus, išvermę ar asmeninius rekordus. Daire kiekviename iš jų suranda prasmę – priežastį, dėl kurio verta stengtis.

Šiemet ta priežastis esame mes, DogSpotas, mūsų globotiniai, mūsų pensiono gyventojai.

ŠIANDIEN ryte Daire dviračiu leidosi į kelionę per Lietuvą. Be lydinačio automobilio, visiškai savarankiškai. Visas savo kelionės išlaidas jis dengia pats.

Tikslas – įveikti iššūkį per 72 valandas.

Prieš kelionę Daire su Vaiga apsilankė DogSpoto pensione, susipažino su globotiniais, pamatė, kaip gyvena šunys, akies krašteliu žvilgtelėjo į mūsų kasdienybę. O mes turėjome ilgą, nuoširdų ir labai fainą pokalbį apie šunis, DogSpotą, Lietuvą ir tai, kodėl jis apskritai visa tai daro.

Daire su Vaiga patys augina tris šunis – Oso, Jefe ir Vato. Ir labai greitai supratome, kad bendros kalbos ar bendrų temų ieškoti nereikės. Šunų žmonės, su kuriais bendrų taškų daugiau, nei reikia.
Daire sako, kad Lietuva jam davė labai daug, todėl šita kelionė ir yra jo būdas kažką jai grąžinti. Ir matydamas žmones, kurie čia gelbsti paliktus, nuskriaustus, išnaudotus, kankintus ir pamirštus kitus „nepatogius“ šunis, savo šių metų misija jis pasirinko padėti būtent mums.

Kelionės metu Daire renka paramą DogSpoto globotiniams ir skleidžia žinią apie mūsų veiklą. Abu šie dalykai mums labai svarbūs – surinktos lėšos gyvybiškai reikalingos rūpinantis globotiniais, kurių dauguma – tikri „bėdų maišeliai“. O kiekvienas žinutės pasidalinimas padės globotinių istorijoms pasiekti dar daugiau žmonių.

100 % surinktos paramos keliauja TIESIOGIAI DOGSPOTUI.

Prisipažinsime, tokį dalyką dėl mūsų kažkas daro pirmąjį kartą, todėl patys dar nelabai žinome, kaip reikia palaikyti žmogų, kuris dėl mūsų šunų mina beveik tūkstantį kilometrų. Bet norime palaikyti taip, kaip mokame ir jaučiame.

Pasekite Daire iššūkį.
Pasidalinkite.
Sekite kelionę.
Parašykite palaikymo žinutę.
Jeigu galite – prisidėkite prie Daire renkamos paramos.

Labai norisi, kad tai būtų ne vieno žmogaus iššūkis. Kad kai Daire bus sunku minti dar vieną kilometrą, jis žinotų, kad kažkur kitoje ekrano pusėje yra daugybė žmonių, kurie, bent jau mintimis, mina kartu su juo. Bent jau palaikymu, žinute, pasidalinimu ar kad ir nedidele auka mūsų globojamiems šunims.🙏

Ačiū, Daire, už tai ką darai 🩷

Naudingos nuorodos:
https://www.instagram.com/dairecurley
https://ride-for-rescues.lovable.app/

******************
❤️‍🩹 EVERY KILOMETRE – FOR THE “DIFFICULT” DOGS WHO DESERVE A SECOND CHANCE ❤️‍🩹

900+ kilometres in 72 hours for DogSpot

Meet Daire. An Irishman currently living in Lithuania, a country he can now call his second home.

He is someone who, it seems, simply doesn’t know how to love quietly. And he speaks not only through words, but through actions.

Every year, Daire sets himself a different challenge. And these challenges aren’t just about kilometres, testing the limits of body and mind, endurance or personal records. Daire finds meaning in every single one of them – a reason that makes the effort worthwhile.

This year, that reason is us. DogSpot, the dogs in our care, the residents of our shelter.

THIS MORNING, Daire set off on his journey across Lithuania by bike. No support vehicle. Completely self-supported. He is covering every single expense of the journey himself.

The goal – to complete the challenge within 72 hours.

Before setting off, Daire and Vaiga visited us at DogSpot sanctuary. They met the dogs, saw how they live and got a glimpse into our everyday reality. And we had a long, heartfelt and genuinely lovely conversation about dogs, DogSpot, Lithuania and why he is doing all of this in the first place.

Daire and Vaiga have three dogs of their own – Oso, Jefe and Vato. It didn’t take us long to realise that we wouldn’t have to search very hard for common ground or things to talk about. Dog people simply tend to find each other – and usually have more in common than they expect.

Daire says Lithuania has given him a lot, and this journey is his way of giving something back. And after seeing the people here who rescue the abandoned, neglected, exploited, abused and forgotten – all those other “difficult” dogs – he chose us as the mission behind this year’s challenge.

During the journey, Daire is raising funds for the dogs in DogSpot’s care and spreading the word about what we do.

Both mean an enormous amount to us.

The funds raised are vital in helping us care for our dogs, most of whom arrive as genuine little “bags of trouble” – with medical problems, complicated histories and a lot of healing ahead of them. And every share helps their stories reach even more people.

100% OF ALL FUNDS RAISED GO DIRECTLY TO DOGSPOT.

We’ll admit it – this is the first time anyone has ever done something like this for us. So we’re still not entirely sure how you’re supposed to support someone who is cycling almost a thousand kilometres for your dogs.

But we want to support him in every way we know how.

Follow Daire’s challenge.
Share it.
Follow his journey.
Send him a message of support.
And if you can – contribute to the fundraiser for our dogs.

More than anything, we want this to become more than one man’s challenge.

When Daire reaches one of those moments when even one more kilometre feels hard, we want him to know that somewhere on the other side of the screen, there are many people riding alongside him – at least in spirit.

With a word of encouragement. A message. A share. Or even a small donation for the dogs in our care.

Thank you, Daire, for what you’re doing. 🩷

Useful links:
https://www.instagram.com/dairecurley
https://ride-for-rescues.lovable.app/

This August I'm cycling over 900km across Lithuania — self-supported — to raise donations for DogSpotas. Every euro goes directly to the dogs.

03/08/2026

🩷 MAMYČIUKAS SNŪZIKAS IEŠKO NAMŲ 🩷

Mažutis, trumpom kojelėm, su visais jauno šuniuko atributais (nuo balučių namie iki sukramtytų šlepečių), ieško pačių geriausių ir kantrių šeimininkų!🥹

Taigi jeigu kas svajojat apie 4 mėn. trumpakojį pekino mišrūną, pildykite anketą! Arba parašykite mums žinutę 📩

Norėtojo anketą rasite čia: https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLSfNMuTzN_ojmhuHRKAC9IQZI7qFPqVokKvhQW83DKRd3upSIA/viewform

31/07/2026

Net sunku apsakyti, kiek mums reiškia jūsų palaikymas. Per daugiau nei parą Mylai paaukojote 1530 EUR.🥹

Ačiū kiekvienam tiek ir už paramą, tiek ir už žinutes. Žinot, kas labiausiai džiugina? Ne tik surinkta parama, nes iki skolos padengimo dar labai toli… O tai, kad po septynių mėnesių nežinomybės pagaliau galime pasakyti – Mylos priepuoliai suvaldyti.

Tai nereiškia, kad ji pasveiko. Ji liks mūsų senjorė su savo ligomis, vaistais, gydomuoju maistu, papildais ir reguliaria veterinarų priežiūra. Bet dabar mes jau nebeieškome atsakymo, kas jai yra.

Dabar tiesiog norime, kad likęs jos gyvenimas būtų ramus. Kad nebereikėtų kankintis priepuoliuose ir skausme. Kad kuo daugiau dienų ji praleistų tiesiog gyvendama ir galėtų pasimėgauti oria senatve. O gal net pamatyti jūrą.🥲

Iki visų Mylos gydymo išlaidų padengimo dar trūksta nemažai, tačiau šįvakar norėjosi ne priminti apie skolos likutį, o parašyti AČIŪ. Jūs padovanojote jausmą, kad šitoje kovoje mes nesame vieni. ❤️

Mes dažnai sakome, kad už kiekvieno mūsų šuns stovi dešimtys, o kartais net šimtai žmonių, kuriems taip pat RŪPI. Vakar jūs tai dar kartą įrodėte. Ačiū, kad Myla rūpi ne tik mums. ❤️

P.S. pradinis Mylos paramos prašymas čia: https://www.facebook.com/share/r/1FbYz1cF6a/?mibextid=wwXIfr

„Dogspotas“
Paramos gavėjo kodas: 303167452
Bankas: „Swedbank“
Banko sąsk.: LT68 7300 0101 3720 8824
Paskirtis: MYLAI

Gerus darbus turi galimybę daryti ir draugai
užsienyje 💌 Nuoroda pavedimams per PayPal:
https://www.paypal.com/cgi-bin/webscr?cmd=_s-xclick&hosted_button_id=HJ7AHXBG343L4

30/07/2026

❤️‍🩹 MYLA PRAŠO PAGALBOS ❤️‍🩹

Postas bus dar ilgesnis, nei įprastai, nes labai sunku viską sutalpinti į vieną tekstą, ypač kai reikia aprašyti septynis mėnesius trukusią kovą. Padėka už kantrybę tiems, kurie „įveiks“ visą mūsų „paklodę“.

Prieš mėnesį pasakojome apie septynis mopsus, atkeliavusius į mūsų globą. Kiekvienas jų atsinešė savo istoriją. Tačiau viena iš jų tapo tikru rebusu ne tik mums, bet ir veterinarijos gydytojams.

Tai – Myla. Ankstesnė savininkė dėl Mylos buvo kreipusis į veterinarus, jai buvo atliktas galvos MRT, konsultavo neurologas, paskirtas gydymas. Deja, priepuoliai niekur nedingo, o kai Myla atvyko pas mus, atsakymų vis dar nebuvo.

Atrodė, kad pirmiausia teks spręsti neurologines problemas, tačiau pradžios taškas buvo užkrečiamas odos grybelis. Beveik mėnesį Myla praleido stacionare, kol pavyko suvaldyti odos ligą. Ir tik tada prasidėjo ilga kelionė ieškant priepuolių priežasties.

Dar vienas galvos MRT klinikoje Vilniuje, po to dar vienas MRT tyrimas, jau viso kūno, Rumšiškėse, Kaivanoje. Kelių neurologų konsultacijos. Įtarimai dėl senos kaklinės stuburo išvaržos, kuri galimai formuoja syringomyelia. Svarstyta sudėtinga stuburo operacija, kuri kainuotų daugiau nei 1000 EUR, tačiau niekas negalėjo pažadėti, kad ji padės. Ir dar didelis klaustukas, kaip Myla su savo kepenų būkle atlaikytų ilgą narkozę, reikalingą tokiai sudėtingai operacijai.

Kol ieškojome atsakymų, užklupo dar viena nelaimė – pūlingas gimdos uždegimas. Operacijos metu paaiškėjo reta patologija – Myla turėjo net keturis gimdos ragus. Po narkozės jos būklė smarkiai komplikavosi, prireikė intensyvios terapijos stacionare.
Atrodė, kad blogiau jau nebus... Klydome.

Priepuoliai stiprėjo. Iš keistų „surakinimo“ epizodų jie virto tikrais epilepsijos priepuoliais. Myla krisdavo, klykdavo, spazmuodavo, sunkiai kvėpuodavo. Kartais kartu stodavo širdis ir mums, nes atrodė, kad ją prarasime. Buvo bandomi skirtingi medikamentai, koreguojamas gydymas, keičiamos hipotezės, tačiau aiškaus atsakymo vis dar nebuvo.

Lygiagrečiai vis blogėjo burnos būklė, per nosį pradėjo tekėti pūliai. Bandymas „taupyti“ narkozes nebeturėjo prasmės. Ir vėl turėjome rizikuoti, nes sepsio šaltinis burnoje gyvūno tikrai neišgelbės. Operacijos metu teko šalinti praktiškai visus dantis. Net turėjome prielaidą, gal tragiška dantų būklė galėtų būti susijusi su priepuoliais. Deja, priepuoliai vis tiek nesiliovė.

Per šiuos mėnesius Mylą konsultavo trys skirtingi neurologai. Buvo atlikti keli MRT tyrimai, daugybė kraujo tyrimų, keistas gydymas, ieškota priežasčių ten, kur jų galėjo net nebūti. Kartais atrodydavo, kad medicina tiesiog nebeturi atsakymo. Kai vienas iš neurologės Evelinos epilepsijos gydymo protokolų nepadėjo, mums buvo siūloma susitaikyti ir taikyti tik palaikomąją priežiūrą / skausmo kontrolę. Bet nusprendėme pabandyti dar kartą. Pasirinkome kitą gydymo protokolą. Rizikavome, nes vaistas papildomai apkrauna kepen*s, o jų būklė ir taip nebuvo gera. Ir šiandien, po septynių mėnesių, pagaliau galime pasakyti tai, ko taip ilgai laukėme. Mums pavyko suvaldyti Mylos epilepsijos priepuolius. 🥹

Tai nereiškia, kad Myla pasveiko. Ji vis dar gyvena su lėtinėmis ligomis, specialiu gydomuoju maistu, papildais, vaistais ir nuolatine veterinarų priežiūra. Viena problema išsisprendžia – atsiranda kita. Tačiau pirmą kartą per ilgą laiką galime bent šiek tiek lengviau atsikvėpti.

Kodėl pasakojame šią istoriją? Todėl, kad dažnai girdime klausimą: kodėl vieno šuns gydymas kainuoja tiek daug? Todėl, kad kartais tai nėra viena operacija ar vienas vaistas. Kartais tai – septyni mėnesiai tyrimų, konsultacijų, MRT, operacijų, stacionaro, bemiegių naktų ir nuolatinio bandymo išgelbėti gyvūną, kuriam niekas nebegalėjo pažadėti atsakymų. Tokia mūsų realybė. O gyventi nori visi.

Trumpas intarpas (ne) į temą.
Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad už tokių istorijų stovi didelė organizacija su dešimtimis savanorių. Iš tiesų už jų stovi du žmonės, Indrė ir Vytautas, kurie ryte atsikelia ir vakare užmiega su ta pačia mintimi – kaip šiandien suspėti padėti visiems.

O dabar noriu, kad įsivaizduotumėte vieną dalyką. Visa tai vyko ne tada, kai globoje buvo tik Myla. Visa tai vyko tuo metu, kai mūsų globoje vienu metu buvo apie 50-60 gyvūnų (apie 40 vien pensione). Kai priėmėme naujokus, įskaitant ir kritinės būklės Busią, kuria reikėjo rūpintis, kaip naujagimiu. Kai nuo pirmų gimimo valandų auginome sudėtingą pekinukų vadą. Kai pensione gyveno dešimtys senjorų, lėtinių ligonių ir šunų, kuriems kasdien reikėjo vaistų, procedūrų, tyrimų, vizitų pas gydytojus. Kai vienam reikėjo echoskopijos. Kitam – kraujo perpylimo. Trečiam – operacijos. Ketvirtam – slaugos per visą naktį. Penktam – suvaldyti epilepsiją, pankreatitą, viduriavimą, trachėjos kolapso priepuolį ir t. t. Ir visa tai darė du žmonės. Tik du. Ačiūdie, kad Mylos atveju gavome nerealią namų globą, kuri labai padidino šansą pačiai Mylai. Ačiū, Rokai ir Asta 🩷

Kartais žmonės klausia, kaip mes viską suspėjame. Atsakymas paprastas. Nespėjame. Mes tiesiog kiekvieną dieną renkamės, kurioje vietoje paaukoti save dar truputį daugiau. Kai vienam gyvūnui prireikia septynių mėnesių kovos, tai nėra tik septyni mėnesiai jo gydymo. Tai yra šimtai valandų skambučių, vizitų, vaistų dalinimo, priepuolių stebėjimo, svarstymų, ar rizikuoti dar viena narkoze, ar keisti gydymą, ar ieškoti dar vieno specialisto. Tai bemiegės naktys, nuolatinis nerimas ir galvos „laužymas“, kur gi slypi tie teisingi atsakymai, ką turime ir galime DAR PADARYTI.

Bet tai yra viena maža pergalė. O tokių „mylų“ mūsų globoje – ne viena. Todėl ir tokiose kovose prašome JŪSŲ PAGALBOS. Ne todėl, kad gydome per daug, o todėl, kad kiekvienas toks gyvūnas pareikalauja ne tik pinigų. Jis pareikalauja mėnesių darbo. Ir kai tokių gyvūnų vienu metu yra kelios dešimtys, be jūsų pagalbos mes tiesiog neišsilaikytume.

Jeigu galite prisidėti prie Mylos ir kitų mūsų globotinių gydymo, būsime be galo dėkingi. Nes būtent jūsų dėka po septynių mėnesių galime parašyti ne apie dar vieną netektį. O apie dar vieną mažą stebuklą.

Ankstesniame poste, kur skendome skolų jūroje, surinkta parama pasiekė 4945 EUR. Tai absoliučiai nerealu! „Užkamšėme“ DAUG skolų, bet Mylos skola liko nepaliesta. Baisu ir pagalvoti, o dar baisiau garsiai pasakyti, kad už šios globotinės gydymus, operacijas, tyrimus susikaupė beveik 4000 EUR išlaidos.🤯

Ar tikimės, kad šią skolą pavyks pilnai padengti? Greičiausiai ne. Tačiau privalome pabandyti. Kad ir kaip keista, dar tikime stebuklais. Ir Myla – to įrodymas. ❣️

„Dogspotas“
Paramos gavėjo kodas: 303167452
Bankas: „Swedbank“
Banko sąsk.: LT68 7300 0101 3720 8824
Paskirtis: MYLAI

Gerus darbus turi galimybę daryti ir draugai
užsienyje 💌 Nuoroda pavedimams per PayPal:
https://www.paypal.com/cgi-bin/webscr?cmd=_s-xclick&hosted_button_id=HJ7AHXBG343L4

28/07/2026

PRIEŠ DAUGIAU NEI MĖNESĮ NETEKOME JANINOS.

Protas supranta, tačiau širdis – dar ne.

Prieš daugiau nei trejus metus Janina buvo rasta išmesta Antakalnio soduose. Nereikalinga, lyg susidėvėjusi sena šlepetė. Šeimininkai taip ir neatsirado.

Nepaisant garbaus amžiaus ir sveikatos bėdų, Janina galėjo pasigirti (visiškai rimtai) tvirtu charakteriu, užsispyrimu ir nepaprastu noru gyventi. Kaip sakydavome – kieta bobulencija ta mūsų Jadzikė.

Spėjame, kad šiai dienai Janinai buvo apie 16 metų. Ir nors per tuos metus netrūko sveikatos krizių, galime tik džiaugtis, kad savo senatvę ji praleido oriai. Už tai iš visos širdies dėkojame savanorei Svetlanai.

Kol mes rūpinomės maistu, papildais, veterinarine priežiūra ir gydymu, Svetlana dovanojo tai, ko neįmanoma nupirkti – laiku paduotus pusryčius ir vakarienę (o tai Janinai buvo šventas reikalas), paglostymus prieš miegą, ramybę, saugumą ir žmogų šalia.

Kai atėjo laikas atsisveikinti, Janina nebuvo viena. Ji išėjo ramiai, mylima ir saugi, šalia žmogaus, kuris trejus metus buvo jos šeima. Ir turbūt nieko daugiau senam, gyvenimo nuskriaustam šuniui nereikia – tik žinoti, kad paskutinį kartą užmerkiant akis kažkas vis dar glosto, kalba ir myli.

Su metais tenka susitaikyti ir su kita, skaudžia tiesa – dalis mūsų globotinių po mūsų sparnu ne tik atkeliauja, bet ir pasilieka visam laikui. Seni, ligoti, „nepatogūs“, nebeturintys realios galimybės rasti namus, net ir tada, kai labai stengiamės. Ir tokių globotinių tik daugėja. Palydi už vaivorykštės vieną, o įspūdis toks, kad į jo vietą jau du eilėje prie pensiono durų stovi…

Tačiau labai norime tikėti, kad jiems svarbiausia ne tai, kur jie baigia savo gyvenimo kelią, o kaip jį nugyvena.

Todėl džiaugiamės, kad net tie, kuriuos visi jau buvo nurašę, mūsų globoje gauna tai, ko galbūt niekada nebuvo patyrę – galimybę gyventi oriai. Sočiai. Be skausmo. Be diskomforto. Apsupti žmonių, kuriems jie rūpi iki paskutinio atodūsio.

Sudie, Janina 🖤 Tu buvai tikra kovotoja ir kieta babcytė. Laikyk frontą ir ten, už vaivorykštės. O svarbiausia, žinok, kad buvai mylima 🌈💔

26/07/2026

🩷 MEŠKUTĖ RADO NAMUS 🩷

Savaitgalis geroms naujienoms 😉 Meškutė išvyko į Kauną ir gavo naują vardą Vėtra! Dėkojame Aušrai už suteiktus namus 🥹

O Snūzikas namų vis dar tebeieško! https://www.facebook.com/share/p/1CyxFJtZwF/?mibextid=wwXIfr

Prisipažinsime, kad rasti patikimus namus mažyliams tampa sudėtinga užduotimi 🙄 Ir norėtojų daug, ir laiko reikia skirti daugiau… Dovanoti vienu metu nesugebėjome. O Snūzikas išvykus sesei taip pat atsiskleidė naujomis spalvomis 🥹 Taigi jeigu kas svajojat apie 4 mėn. trumpakojį pekino mišrūną, pildykite anketą! https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLSfNMuTzN_ojmhuHRKAC9IQZI7qFPqVokKvhQW83DKRd3upSIA/viewform

22/07/2026

‼️ IŠGELBĖTA IŠ ŠIUKŠLYNO IR NUO SMURTO ‼️

Pirmadienio vakarą DogSpoto vadovė Indrė DogSpotas su GGI specialiste Lina Vaitekūnaitė vyko pagal iškvietimą gelbėti šunelį iš tragiškų sąlygų. Nors pati operacija vyko sklandžiai, darbai užsitęsė iki vidurnakčio.

Bute, kuris labiau priminė landynę, tvyrojo nepakeliama smarvė ir betvarkė. GGI žiniomis, špico veislės kalytė galimai buvo mušamas ne tik šeimininkų, bet ir pašalinių, bute besilankančių asmenų. Dar daugiau – jai teko gyventi savo išmatose ir šlapime, be maisto ir vandens. Didelė tikimybė, kad per savo trumpą gyvenimą (jai vos 9 mėnesiai, dar visiškas „vaikas“) ji ne tik gyveno tragiškomis sąlygomis, bet ir nebuvo vedžiojama.

Šiuo metu mažylė saugi mūsų globoje, perduota tyrimams ir kitoms reikalingoms procedūroms į Kauno gyvūnų ligoninė. Dėkojame Mildai iš Glamūro kirpyklos, kuri iš karto pasiūlė SPA procedūras naujokėlei (o darbo bus, nes kailis labai prastos būklės).

Nuoširdžiai dėkojame policijos pareigūnams už operatyvumą ir labai žmogišką reakciją – jų pagalba šioje situacijoje buvo neįkainojama. ❤️

PAGALBA TEISINĖMS PASLAUGOMS. Svarbu suprasti, kad gyvūno laikina konfiskacija – nors ir svarbus, tačiau pirmasis žingsnis ilgoje teisinėje kovoje. GGI - Gyvūnų gerovės iniciatyvos sieks visiško gyvūno konfiskavimo ir draudimo šiems asmenims ateityje laikyti augintinius. Šiai teisinei kovai kolegoms reikalinga 400 eurų suma. Prisidėti galite: https://ggi.lt/parama/

O mes būsime dėkingi visiems, kurie prisidės prie šios špičiukės veterinarinių išlaidų.🙏

„Dogspotas“
Paramos gavėjo kodas: 303167452
Bankas: „Swedbank“
Banko sąsk.: LT68 7300 0101 3720 8824
Paskirtis: ŠPICIUKEI

Gerus darbus turi galimybę daryti ir draugai
užsienyje 💌 Nuoroda pavedimams per PayPal:
https://www.paypal.com/cgi-bin/webscr?cmd=_s-xclick&hosted_button_id=HJ7AHXBG343L4

21/07/2026

Kiek dar tai tęsis?

Jau nebe pirmą dieną mūsų organizacija tampa viešo purvo pylimo taikiniu. Kasdien skaitome įrašus ir matome vaizdo įrašus skirtingose platformose, kuriose esami vadinami „sukomis“, „dalbajobais“, „pyderastais“, išsigalvojami absurdiški kaltinimai zoofilija (greičiausiai net nesuvokiant, ką tai reiškia). Kartu skamba ir atviri grasinimai – nuleisti automobilių padangas, subraižyti automobilius, išdaužyti namų langus, „išmedžioti po vieną“ ir t. t.

Visa tai todėl, kad prieš beveik metus sutikome laikinai globai priglausti konfiskuotą anglų buldogę. Dešimt mėnesių mes ją slaugėme, gydėme, investavome savo laiką, finansus ir širdį. O šiandien už tai sulaukiame dar ir šito. Kaip sakome, nei vienas geras darbas nelieka nenubaustas.

Iš šio asmens artimųjų komentarų viešojoje erdvėje suprantame, kad šis asmuo turi psichikos ligą, tačiau tai nereiškia, kad tokios personos gali elgtis pažeidžiant įstatymus ar kalbėti absoliučius melus, galiausiai, terorizuoti ir menkinti tiek ir mus, tiek ir mūsų savanorius.

Paradoksalu, kad žmogus, kurio atžvilgiu pradėta administracinė teisena dėl galimo žiauraus elgesio su gyvūnais, gali ir toliau vadintis LKD veisėju, turėti savo gyvūnų kirpykla, LAIKYTI gyvūnus, o viešojoje erdvėje niekinti ir kurstyti neapykantą prieš tuos, kurie gyvūnui padėjo.

Mes nesame teismas ir žinome, kad galutinį sprendimą priims atsakingos institucijos (kad ir kiek laiko tai užtruks). Tačiau kol vyksta procesai (o jie vyksta ilgai), niekas neturi teisės nei mūsų terorizuoti, nei grasinti turtui bei saugumui ar viešai mūsų žeminti. Šiandien tai mes, o rytoj gali būti bet kuris kitas savanoris, veterinaras ar žmogus, kuris tiesiog nusprendė padėti gyvūnui.

Skaudžiausia ne tai, kad puolama mūsų organizacija. Ne pirmas ir ne antras kartas. Skaudžiausia, kad visa ši neapykanta nukreipta prieš žmones, kurie savo laisvalaikį, lėšas ir jėgas skiria gyvūnų gelbėjimui.

Šiuo atveju tikrai nelauksime, kol žodžiai taps veiksmais. O juk taip dažnai, kai tai tik žodžiai – institucijos nereaguoja. Kaip ten sakoma? Nieks nenukentėjo, žala nepadaryta.